Pelkės būna skirtingos – yra aukštapelkės, kur žmonės renka spanguoles, ir besiformuojančios, kurios yra „gyvas procesas“, pasižymintis itin klampiu gruntu, todėl iš jo ištrūkti yra sudėtinga. Lietuvoje pelkėtumas siekia apie 10 proc. šalies ploto. Tai apima aukštapelkes, žemapelkes ir tarpinio tipo pelkes.
Giliausios vietos Lietuvoje yra aukštapelkės, tokios kaip Čepkelių ar Kamanų pelkės, jose durpės gylis gali siekti 10 ar daugiau metrų.
Su technika po pelkes negalima važinėti. Tam yra skirtos specializuotos mašinos, kurios atlieka pelkių tyrimus.
Jei vaikštant pastebima šlapia vieta, reikia būtinai pasiimti lazdą ir ja pasimatuoti gylį, o tik tada žengti toliau. Įkritus yra būdai išsigelbėti. Jeigu įsmunki, turi šliaužti, nesikapanoti, bandyti šliaužti pilvu, kabintis už augalų ir taip išlįsti iš pelkės.
Leave a Reply